Pusė vasaros išnyko kol pasukęs raktelį išgirdau devyniasdešimties arklių kanopų bilsnojimą po variklio gaubtu. Išvažiavęs iš žvyrkelio sustojau šalia asfalto. Daiktų dėtuvėje, kaip ir pastaruosius trisdešimt metų, taip ir dabar gulėjo Anitos Ekberg nuotrauka ir vienintelė plokštelė - brolių Santo ir Johnny singlas „Sleepwalk”. Polichlorvinilinė masė juodavo kaip seno kranklio, kuris toje pačioje pakelėje dorojo partrenktą katę, sparnas. Švelnus stumtelėjimas į Philips’o aparatą ir plokštelė pradeda suktis 45 apsisukimų per minutę greičiu.
Tas kankinantis laukimas, tos trumpos kelios sekundės kol pasigirsta pirmieji C ir A mol akordai, ištįsta kaip žvaigždės pro jas skriejant šviesos greičiu. Per tą porą sekundžių pasąmonėje iškyla istorija, kodėl automobilinis plokštelių grotuvas išnyko kartu su visais gražiausiais automobiliais ar motociklais. Kai daktaro Peterio Goldmano, CBS tyrimų centro vadovo, jo vaikas paklausė kodėl niekas nepadaro ko nors, kuo būtų galima automobilyje klausytis įdomesnių istorijų, negu leidžia per radiją, jis pagalvojo - tikrai, kodėl? Ir jau 1956 m. Chrysleris naujausius savo modelius siūlė su ypatinga naujove - „Highway Hi-Fi” automobiliniu patefonu.
Stiliagos, kuriems iki pat languotų kelnių galiukų buvo įgrisusios tos nedaugelis radijo stočių, ir kurie galėjo sau leisti įsigyti naują Plymouth’ą, Desoto ar Dodge’ą, tai ir darė vien dėl galimybės klausyti plokšteles automobilyje. 7 colių (beveik 18 cm) diametro plokšteles CBS laboratorijos kūrinys suko 16 ir 2/3 apsisukimų per minutę greičiu.
Tai kur kas mažesnis greitis negu sukosi paprastos plokštelės, bet naujas automobilinis formatas leido į plokštelę įrašyti net iki valandos muzikos! Tik štai pora dalykų klientų netenkino. Visų pirma adatėlę ant plokštelės vis dėlto reikėjo uždėti vairuotojui arba keleiviui. Jeigu važiuoji vienas - nėra ypatingai patogu. Antra problema buvo ta, kad naujo formato „Highway Hi-Fi” aparatui tinkančius diskus leido tik „Columbia Records”. O tai reiškia, tik 42-i skirtingos plokštelės. 1960 m. entuziastai pabandė dar kartą. Gimė RCA Victor monstras, plokšteles sukantis standartiniu 45 sūkių per minutę greičiu ir net galintis keisti diskus. Jų į aparatą tilpo iki 12. Adatėlė plokštelę lietė iš apačios, kad jai pasibaigus atsitrauktų, plokštelė nukristų žemyn, o adatėlė automatiškai grįžtų ant naujo disko.
Į žaidimą įsitraukė Phillips/Norelco sukurdami „Auto Mignon” grotuvą vienai plokštelei.
Tačiau analoginis muzikos klausymosi būdas mirė vos tik užgimęs. Priežastis labai paprasta. Dainos nepasirinksi, o adatėlė nešokinėjo tik pačiuose didžiausiuose Cryslerio „laivuose”, kurie važiuodami duobėmis tik lengvai siūbavo. Paprastai tariant tinkamai grotuvas veikė tik su atitinkama amortizacija. Bet gamintojai pradėjo dėti jį į visus automobilius ir dainos šokinėjo, atsirado vis daugiau nepatenkintųjų. Taigi, nekantri, ir dar nemokėjusi vertinti ilgų pokalbių bei kelio garsų keliamo malonumo visuomenė, su žemėmis sutrypė vieną maloniausių žmonijos išradimų. Taip, jis nebuvo tobulas, bet koks išradimas buvo tobulas? 8 takelių juostinė kasetė automobilyje? Dabar, po šešiasdešimties metų senuosius automobilinius plokštelių grotuvus aukcione galima nusipirkti už maždaug 300 eurų. O į kai kuriuos automobilių modelius, pavyzdžiui naująjį Fiat 500, patobulintą plokštelių grotuvą pagal užsakymą įmontuoja dar gamykloje.
Tai buvo vienos gražiausių dviejų minučių ir dvidešimt sekundžių gyvenime, šalikelėje sėdint užkurtoje Giulijoje, žiūrint į Ekberg nuotrauką, klausantis senos Santo ir Džonio somnabulijos plokštelės. O senas kranklys doroja partrenktą katę.
