Jei paimsime realų muzikinį signalą, tai pastebėsime, kad žemi dažniai turi gerokai didesnę amplitudę nei aukšti dažniai. Tokia jau muzikinio signalo prigimtis. Juk būgno membrana suvirpa nuo smūgio gerokai didesne ampitude, nei smuiko styga. Todėl spektras pagal amplitudę yra labai nelygus. Ir jeigu tokį signalą bandysime užrašyti tiesiogiai į nešėją (vaškinį volelį ar diską, kas buvo daroma įrašų apyaušryje), tai situacija bus tokia, kad įrašo lygį apribos žemų dažnių amplitudė (nes padidinus reiktų retinti atstumą tarp griovelių) o aukšti dažniai liks visai žemos amplitudės. Todėl gramofono įrašai ir skamba lyg iš konservų dėžutės.

Dar vienas negerumas tokioje sistemoje yra tas, kad visokie nešėjo (plokštelės) subraižymai atkuriant būna dažniausiai aukštesniųjų dažnių srityje. Todėl seni įrašai šnypščia kaip primusas, girdimas kiekvienas mikrodefektas labai aiškiai.

Tam išvengti buvo sugalvota įrašų korekcija, keičiant įrašomo signalo dažnuminę charakteristiką. Žemi dažniai įrašant buvo silpninami (mažinama jų amplitudė) o aukšti stiprinami, amplitudę didinant. Koks yra tokio metodo privalumas? Pagrindiniai privalumai yra du. Žemus dažnius, su jų didele virpesių amplitude silpninant įrašo metu galime gerokai sutankinti įrašą, vesti griovelius arčiau vienas kito neperšokant į kitą. Didinant įraše aukštų dažnių amplitudę (kuri realiai yra maža) pakeičiame tiukšmų-signalo santykį mūsų naudai. Aukštadažniai signalai tampa gerokai geriau skiriami pabraižymų fone.

Audio įrašų apyaušryje iki to nebuvo susiprotėta, o paskui maždaug apie 1940 metus įvairios įrašų firmos pradėjo taikyti koregavimą, kiekviena pagal save. Nebuvo vieningo standarto. Ir tik 1954 metais buvo priimtas vieningas standartas įrašams plokštelėse daryti. Tai RIAA, Recording Industry Association of America.

Šita korekcija pagal RIAA yra gan didelė. Įrašant žemi dažniai yra silpninami beveik 20dB, o aukšti dažniai rašomi 20dB didesne amplitude nei realus signalas. Jei tokį įrašą paklausytume be atvirkštinės korekcijos, garsas būtų visai nemalonus, labai trūktų bosų ir žiauriai ausį rėžtų aukštadažniai garsai.

Korekcija

Todėl korekcinis stiprintuvas turi turėti absoliučiai priešingą kreivę, nei ta kuri buvo naudojama darant įrašą. Tokią matome brėžinyje, ir ji vadinama RIAA kreive. O stiprintuvas su tokia charakteristika vadinamas korekciniu arba RIAA stiprintuvu.

Kaip matome, žemi dažniai (20Hz) tokiame stiprintuve stiprinami beveik 20dB stipriau, nei 1000 Hz (charakteristikos atsparos taškas) o aukšti dažniai (20kHz) numušami žemyn dar 20dB. Šio standarto praktiškai yra laikomasi nuo 1954 metų.

Reikia pažymėti, kad toks stiprintuvas nėra lengvai pagaminamas. Visų pirma jo stiprinimas yra gan didelis, tenka kreipti dėmesį į naudojamų detalių (tranzistorių, rezistorių ir pan.) vidinius triukšmus. Antra, kadangi stiprinimas yra didžiausias žemų dažnių srityje, gan sunku kovoti su žemadažniais (50Hz) maitinimo triukšmais. Reikalingas kokybiškas maitinimo blokas, neskleidžiantys magnetinių laukų transformatoriai bei geras ekranavimas.

XX a. pradžios gramofonas	Šiuolaikinis plokštelių grotuvas

Autorius: Julius Ustinavičius, http://audio.ring.lt

Šaltinis: http://audio.ring.lt/vinyl_correction/korekcija.html