Žinau, kad praradau sąmonę. Kai vėl ją atgavau, dulkės jau baigė nusėsti šviesos spinduliuose, besiskverbiančiuose per plyšius tarp lentų nuo vienintelės vienkiemio lempos. Rankoje vis dar laikiau suspaudęs iš brezento ir maišo audinio susiūtą užklotą. Jis, šieno kupeta ir nedidelė praktiško žmogaus gudrybė slėpė nuo niūrios kasdienybės, piktų akių ir dar piktesnės pagiežos karščiu tvoskiančių naktų, sūraus smaragdinio vandens ir laisvės džiugesio simbolį. Prieš mano akis prieblandoje kelis dešimtmečius nepajudinta stovėjo Alfa Romeo Giulia Spider… Prožektoriaus spindulys nuo juodos sėdynių odos slydo link dramblio kaulo spalvos klasikinių rodyklių prietaiso skydelio, kol svirpiant žiogams užkliuvo ir susigėrė į tai. Tai buvo automobilinis plokštelių grotuvas, LP playeris, mašinų fonografas, vinillų sukiklis, mažasis gramofonas - vadinkite kaip norite, o aš tai pavadinsiu neišsipildžiusia analogine svajone.

Kaip žinome, šiuolaikiniai plokštelių grotuvai yra komplektuojami vidiniais (paprastai žemesnės klasės aparatai) arba išoriniais korektoriais, taip vadinamais RIAA korektoriais. Kam gi jie reikalingi? Šiame straipsnelyje pabandysiu paprastai ir populiariai paaiškinti, kame viso to esmė.

Man – kiti albumai. Viniliniai. Juodos ir iš pažiūros netobulos plokštelės, į kurių griovelius dar spėjo įgriūti ir koks Dolskis su Šabaniausku. Ne, pastarieji man nėra itin aktualūs, tačiau po jų groję vėjo pamušalai – yra.